Mūsų penkių asmenų šeima – aktyviai keliaujanti ir mėgstanti gamtą. Tačiau gimus vaikams padarėme kelių metų pertrauką. Vaikai paaugo ir šiemet grįžome prie seno pomėgio – kelionių baidarėmis.
Dubysos upe plaukiau senais, dar sovietiniais, laikais su savo tėvais, kai buvau maža mergaitė. Tada plaukiojome su sava surenkama, brezentine – karkasine baidare ir aplankėme daugumą Lietuvos upių. Senoji baidarė susidėvėjo, o šilti prisiminimai apie Dubysą neišdilo.
Baidarių nuoma mums buvo išeitis ir sprendimas. Jokių išankstinių rekomendacijų neturėjome, tad skambinome keliems paslaugų teikėjams, nuomojantiems baidares Dubysa. Kainos visur panašios, tad kriterijai buvo kompetencija, baidarių kokybė.
Su Lyduvėnų baidarių savininku Gedu buvo malonu bendrauti. Jis padėjo sudėlioti visą trijų dienų maršrutą atsižvelgiant į lietingos vasaras pakeltą vandens lygį, mūsų pajėgumą ir kitus norus.
Atvykę į Lyduvėnų baidarių bazę mes palikome automobilį, susipakavome visą mantą ir sėdome į baidares. Pirmąją dieną plaukėme iki prie Padubysio piliakalnio Dubysos regioninio parko įrengtos stovyklavietės. stovyklavietė labai patiko, puikiai įrengta su pavėsinėmis, tualetu, tinklinio aikštele, na o vaikams labiausiai patiko žaidimų aikštelė. Antrąją diena pasiekėme Betygalos stovyklavietę. Oras buvo puikus, tad pavėsinių nebuvimas mums nebuvo aktualus. Naktį klausėmės lakštingalų koncerto, vandens čiurlenimo. Trečiąją dieną, besiniaukstant dangui irpraplaukę buvusį žvyro karjerą baigėme prie „žemaičių“ plento prie Ariogalos. Čia atvyko Gedas ir parsivežė visą mūsų maloniai pavargusią šeimyną į Lyduvėnus.
Viso žygio metu jautėmės puikiai, nes oras buvo nuostabus, supo puiki gamta, didžiulį įspūdį paliko didžiulis lyduvėnų geležinkelio tiltas ir Gedo dėmesys.
